Nurezgiau kažkada plonos pusvilnės tuniką. Sau. Gan seniai. Suaugusio žmogaus dydžio - kaip ir priklauso:) Toptelėjo mintis pagaminti dar vieną tokį daiktą - didelės tunikos mažą kopiją. Numezgiau ją gan seniai, tik kažkodėl darbai visada sustoja ties pačiu paskutiniu štrichu - sagos įsiuvimu (matyt, siuvimui nejaučiu palankumo). Sukaupiau jėgas ir pagaliau, praėjus porai mėnesių nuo mezginio baigimo, įlipdžiau sagutę ten, kur jai ir vieta. Jaučiuosi padariusi didelį darbą:) Taigi - turkio spalvos tunika su baltomis slaptomis kišenytėmis, į kurias liuoktelėjo šunėkas Nulėpausis. Buvo jam ten šilta ir jauku, tad mielai dalyvavo fotosesijoje:)
Megzta iš Madame Tricote Paris Merino Gold 025 (60 % merino vilna, 40 % akrilas), modelis - Still light tunic by Veera Välimäki.
